Dirbtinis intelektas mene: kūrybos pabaiga ar naujo judėjimo pradžia?

Dirbtinis intelektas naudojamas kuriant paveikslus, plakatus, nuotraukas, muziką ar net skulptūras, kai kurios, beje, parduodamos už tūkstančius eurų. Ar tai reiškia, kad turime pergalvoti pačią meno sąvoką?

Kviečiu visus pasitelkti savo vaizduotę: didelio namo viename iš kambarių, Oxfordo miestelyje stebite, kaip menininkė lėtai ir kruopščiai brėžia linijas popieriuje. Jos ranka juda per drobę, o linijos palaipsniui susilieja į abstraktų jos pačios portretą.

Tai atrodo kaip tam tikra kūrybos akimirka. Tačiau ši menininkė – ne paprasta asmenybė, o pirmoji humanoidė-robotė menininkė vardu Ai-Da, tiksliau AI brūkšnelis Da. Natūralu, kad jos egzistavimas sukelia klausimų apie tai, kas yra menas ir kas jį gali kurti.

Ar dirbtinio intelekto algoritmai ir tokie robotai-humanoidai, kaip Ai-Da yra žmonių kūrybingumo baigtis? Ar visgi galime juos pasitelkti, kad sustiprintume savo pačių kūrybinį potencialą?

Apie meną, kuris yra kisme:

Kai Marselis Diušanas pasiūlė, kad porcelianinis pisuaras galėtų būti laikomas menu ir pateikė jį parodai XX a. pradžioje Niujorke, jis iš esmės apvertė meno pasaulį aukštyn kojomis. Marselis teigė, kad bet ką galima laikyti menu, jei menininkas taip pasirenka ir jį taip pavadina. Tai buvo radikali mintis, kuri kvestionavo ankstesnius meno kaip dažnu atveju - gražaus bei jausmingo objekto apibrėžimą.

Kviečiu jus kartu patyrinėti dirbtinio intelekto ir meno sąsajas bei vieno ar kito ribas. Dirbtiniu intelektu sukurti meno kūriniai trikdo nusistovėjusią meno pasaulio tvarką. Filosoferė Elis Helliwell iš Northeastern universiteto Londone teigia, kad jei galime pripažinti radikalius kūrinius, tokius, kaip Marselio Diušano pisuarą tikruoju menu, kodėl turėtume atstumti tai, ką sukūrė generatyvinis dirbtinio intelekto įrankis? Abu variantai - kontraversiški savo laikais ir apima objektus, kurių nekuria tikros menininko rankos. Pisuaras, natūralu, nebuvo sukurtas Marselio Diušano, veikiau pastatytas ant pjedestalo, kaip meno kūrinys.

„Istoriškai, mūsų meno apibrėžimo suvokimas keitėsi“, sako Helliwell. „Kodėl pisuaras gali būti laikomas menu, o menas, sukurtas generatyvinio dirbtinio intelekto, - ne?“

Per visą istoriją kiekvienas radikalus meno judėjimas buvo susijęs su savo laiko kultūriniu zeitgeistu, atspindėdamas visuomenės nuogąstavimus ir rūpesčius, kaip pvz.: Leonardo da Vinci susižavėjimas mokslu ir matematika. DI nuo to nesiskiria. Ai-Da kūrėjai, galeristas Aidan Meller ir tyrėja Lucy Seal, teigia, kad humanoidė menininkė egzistuoja dėl aktualaus visuomenės nuogąstavimo - kad DI algoritmai atims mūsų darbus, o po to - galbūt ir dominuos visose srityse (čia noriu duoti šachmatų analogiją, kai Garis Kasparovas pralaimėjo IBM kurtai mašinai Deep Blue - šiandien šachmatai tikrai nėra tokie, kokie buvo prieš dirbtinio intelekto intervenciją).

Visgi tokios technologinės revoliucijos kaip dirbtinis intelektas nebūtinai reiškia „meno pabaigą“, kaip daugelis baiminasi. Jos gali įžiebti meno transformaciją, kuri atvers naujus kūrybos klodus.

Žmonės yra linkę veikti kaip mašinos, kartodami senus elgesio modelius ir taisykles, tarsi menininkas ar muzikantas, įstrigęs viename stiliuje. „DI gali padėti mums nustoti elgtis, ironiška, būtent kaip mašinoms ir paskatinti mus vėl būti kūrybingais žmonėmis.

Keletas istorinių pavyzdžių

Technologijų naujovės istoriškai išlaisvindavo kūrybą. Fotografijos išradimas XIX a. leido menininkams atsisakyti realizmo ir pereiti prie abstrakcijos, atveriant kelią šiuolaikiniam menui.

Kai kurie menininkai mato dirbtinį intelektą kaip naują kūrybos terpę, kurią jie gali naudoti kaip teptuką ar paletę. Pavyzdžiui, kai kurie menininkai specialiai treniruoja dirbtinio intelekto algoritmus tik su savo darbais, siekdami išplėsti savo kūrybines ribas.

Kūrybiškumo ateitis

Dirbtinio intelekto, meno autentiškumo ir patikimumo klausimai išlieka. Vis dėlto, visas menas yra to, kas buvo prieš jį, produktas, ir kūryba negali kilti iš nieko – visi menininkai, nesvarbu, ar žmonės, robotai, ar algoritmai, remiasi vieni kitų darbais.

Per dažnai žmonės aptaria kūrybą kaip kažką unikalaus žmogui, tarsi tai būtų magija, iš nieko sukurianti kažką.